Penkiolikmetė panevėžietė Aistė Gailiušytė šmėžuoja naujausiuose jaunimo mados kataloguose ir drabužiais prekiaujančiose internetinėse svetainėse. Jaunutė gimnazistė jau antri metai sukasi Taivano, Japonijos ir JAV mados pasaulyje. Išsaugoti blyškią odą, keliolika valandų stovėti ir žaviai šypsotis, laisvai bendrauti, nesibaiminti prožektorių ir fotoaparatų blyksčių – toks jos darbas. O po darbo dar laukia mokslai.

Pirmos klasės gimnazistei panevėžietei Aistei Gailiušytei moksleiviškomis atostogomis nekvepia. Šioji vasara jai – įtemptas darbymetis. Pasirašiusi sutartį su Europos centro modelių agentūra, šiuo metu ji pluša Taivano sostinėje Taipėjuje. Darbotvarkė įtempta, kartais tenka keltis dar saulei nepatekėjus ar net 14 valandų išstovėti ant kojų ir žaviai šypsotis.

Su kokiais iššūkiais susiduria gyvendama toli nuo šeimos, draugų, kaip įsivaizduoja ateitį, kas svarbiau – modelio karjera ar mokslai? To klausėme A.Gailiušytę, susisiekę pasibaigus jos darbo dienai. Taivano ir Lietuvos laikas skiriasi 5-iomis valandomis – pas mus popietė, o ten jau vakaras.

– Daugelis įsivaizduoja, kad podiumų žvaigždutės turi beribes laisves ir jokių įsipareigojimų, todėl dėl mokslų nebesuka galvos. Kaip tu manai, ar įmanoma suderinti mokslus su modelio karjera? Jei reikėtų rinktis, kas tau svarbiau?

– Rugsėjo pirmąją planuoju vėl praverti savo mokyklos, Juozo Balčikonio gimnazijos, duris.

Niekada nemaniau, kad neturiu įsipareigojimų. Privalau baigti gimnaziją, už mane to niekas nepadarys. Iki išvykdama mokiausi dešimtukais. Antrąjį šių metų pusmetį pamokų nelankiau, bet mokiausi nuotoliniu būdu. Buvau perėjusi į Šiaulių Simono Daukanto gimnaziją, nes mūsų miesto mokyklos per atstumą nemoko.

Kasdieną mokslui skiriu mažiausiai po tris valandas, kai yra laiko, ir daugiau. Dirbant modeliu, mokymuisi vis trūksta laiko, reikia daug informacijos susirasti internete pačiai. Tai nėra blogai, išsiugdo savarankiškumas. Koją kiša ir didelis laiko skirtumas, tai trukdo prisijungti prie konsultacijų, vykstančių nuotoliniu būdu.

Taip mokytis tikrai nelengva, dabar vidurkis tik 9. Kitais mokslo metais bendramokslius, jei kur atsilikau, pasivysiu.

Išsilavinimas yra pirmoje vietoje, o tik po to eina modelio karjera. Labai klysta tie, kurie įsivaizduoja, kad būti modeliu reiškia visišką laisvę ir gyvenimą be kontrolės.

– Penkiolikmetei vienai atsidurti kitame pasaulio krašte yra jau nemenkas iššūkis. Kaip jautiesi toli nuo namų, svetimoje aplinkoje? Kokiomis sąlygomis gyveni?

– Išlipdama iš lėktuvo jaudinausi, neįsivaizdavau, kas laukia, kas įvyks, bet už jaudulį buvo stipresnis džiaugsmas, kad pamatysiu naują šalį.

Niekur klaidžioti nereikėjo, oro uoste pasitiko agentūros vairuotojas, jis nuvežė tiesiai į apartamentus, kuriuose turėjau gyventi. Tai keturių kambarių butas miesto centre esančiame daugiaaukštyje, Šilino kvartale. Yra bendra virtuvė, svetainė, o miegamuosiuose gyvena po dvi merginas.

Iš pradžių teko gyventi su baltaruse, o dabar mano kambariokė – slovakė Natali, kitos merginos rusės. Viena 21 metų, o kitos, kaip ir aš, penkiolikmetės.

Gyvename antrame aukšte, pro buto langus matau miesto parką.

Didžiausias iššūkis buvo klimatas, tvokstelėjo toks karštis! Sunku buvo prie jo įprasti.

Dabar jau viskas gerai. Geriu daug vandens, nuolat tepuosi kremais nuo saulės, kad neįdegčiau, nes agentūra rekomenduoja išsaugoti blyškią odą, įdegis manekenei būtų minusas.

Prisitaikyti prie kitokios kultūros buvo nelengva, bet sunkiausia – perlipti per save. Esu uždaro būdo, bendrauti su žmonėmis man sudėtinga, o reikėjo išmokti elgtis laisvai, nesusikausčius, nebijoti prožektorių ir fotoaparatų blyksčių.

– Taivano sostinė Taipėjus – brangus miestas. Ar tenka taupyti? O gal manekenei pragyventi kainuoja labai pigiai, nes, saugodamos formas, per dieną sukremta kelis grūdelius ir salotos lapą?

– Agentūra moka maistpinigius. Savaitpinigių laisvai užtenka pragyventi, man nieko netrūksta.

Stengiuosi gyventi sveikai, tad maistą gaminuosi namie. Iš agentūros nėra nurodymų, ką valgyti, stengiuosi dėl pačios savęs.

Nėra taip, kad laikyčiausi dietų ar labai save ribočiau. Kasdien troškinu daržoves, valgau vištienos ir kitokios mėsos, grikių. Pusryčiams visad išsiverdu avižų košės.

Agentūra tiek nesikiša, kad reguliuotų mano svorį, kasdien ant svarstyklių nevaro. Bet kiekvieną pirmadienį visus modelius pasveria. Jokių priekaištų nesu sulaukusi.

Esu 176 centimetrų ūgio ir 50 kilogramų svorio.

– Kur galima pamatyti tavo nuotraukas?

– Dauguma nuotraukų yra internetinėse svetainėse, kita dalis – spausdintuose kataloguose, žurnaluose. Paprastai demonstruoju naujausią jaunatviškų drabužių asortimentą.

– Įspūdinga nuotrauka, kur esi aprengta ir išdažyta japonišku stiliumi. Ten labiau panaši į senovinio japoniško teatro aktorę nei į šiuolaikę madą demonstruojančią manekenę. Koks tai buvo užsakymas?

– Toji fotosesija iš tiesų buvo Japonijoje. Ten pagal kontraktą dirbau du mėnesius. Tik toji nuotrauka – ne klientų užsakymas, o testinė fotosesija. Jos metu buvo darytos nuotraukos mano, kaip modelio, asmeninei nuotraukų knygai. Ją vartydami užsakovai mato, ką sugebu.

– Kur vyksta fotosesijos? Turbūt jos netrumpai užtrunka, o įvaizdį kuria nemažai žmonių? Kokius drabužius smagiausia demonstruoti? Gal tave stengiasi padaryti panašią į kinę?

– Dažniausiai fotografuojamės specialiose studijose, bet kartais ir gamtoje, prie jūros. Iki jos nuo Taipėjaus yra apie dvi valandas kelio automobiliu. Lauke fotografuotis sunku, tai alinantis darbas, nes dabar dieną tvyro 36 laipsnių karštis. Naktį jis nukrenta vos dviem trimis laipsniais.

Turiu būti tiksli kaip laikrodis, nes su manimi dirba didelė komanda: fotografas su asistentu, visažistas su dviem ar net penkiais padėjėjais ir dar stilistai. Apsirengti modeliui padeda dažniausiai trys stilisto asistentai.

Pasirašydama kontraktą su agentūra prisiėmiau nurodytus įsipareigojimus ir atsakomybes. Būti modeliu reiškia didelę atsakomybę – negali vėluoti, nes dirbi su komanda – fotografu, dizaineriu, stilistais, visažistais, asistentais. Negali neatvykti į fotosesiją nepranešus, nes tai reikštų karjeros pabaigą.

Mieliausia buvo demonstruoti vestuvines sukneles. Fotosesija vyko labai gražiose vietose, studijoje ir šalia išskirtinių namų, prabangiame restorane.

Visažistai man nekuria azijietiško įvaizdžio, specialiai palieka europietišką, nes užsakovai savo gaminius nori parduoti visame pasaulyje, ne tik savo šalyje. Tad ir modelį ruošia viso pasaulio rinkai.

Būna, kad ir 14 valandų per parą tenka fotografuotis. Kartais tenka keltis ir ketvirtą ryto, nes fotosesija prasideda 5 ar 6 valandą.

– Jaunai panelei tikriausiai norisi ir pramogų. Kaip leidi laisvalaikį? Ar dažnai susisieki su namiškiais?

– Su kambariokėmis išeiname į miestą pasivaikščioti, kartais užsukame į kavinę.

Tarp vietinių labai populiarus naktinis turgus. Kai atlėgsta dienos karštis, susirenka minios žmonių. Jaunimas dažniausiai renkasi pramogauti parke. Jis visai šalia mano namų.

Pastebėjau, kad labai daug žmonių sportuoja, parke tam įrengtos specialios aikštelės su treniruokliais. Aš irgi kasdien bėgioju. Tuo metu ir su mama pasikalbu. Įjungiu vaizdo kamerą, ir mama mato viską, kur aš lakstau. Kartais mamą ir po turgų „pavedžioju“, rodau tiesioginį reportažą iš apsipirkimo vietos.

Turguje dažniausiai perku daržovių, dar gatvės maisto kartais paskanauju. Keptų kirmėlaičių ar kitokių egzotiškų gyvių, kurių čia apstu, nedrįstu skanauti. Bet valgiau labai specifinio skonio neaišku iš ko pagaminto maisto, kepintų tenykščių grybų. Vietinių mėgstamiausias naktinio turgaus gatvės patiekalas – įdarytos saldžiosios bulvės.

Daiktų stengiuosi nepirkti, tik tai, ko tikrai labai reikia. Nesu išlaidi, taupau ateities mokslams.

Dar net nebuvau iki Taipėjaus senamiesčio nuvykusi. Neturiu laiko, mano dienotvarkė griežtai surikiuota. Stengiuosi kaip galima anksčiau eiti miegoti, kad darbo dienai jausčiausi pailsėjusi.

Be to, ir grįžti vėliau kaip dešimtą valandą negalime, name yra budėtojas, agentūra rūpinasi mūsų saugumu.

– Vietiniai vaikinai europietėms greičiausiai rodo dėmesį, bando susipažinti. Ar nėra kalbos barjero? Japonijoje ir Taivane susiradai draugių?

– Tokių dalykų nėra. Gal porą kartų kažkas atkreipė dėmesį, bet man tai nesvarbu.

Atskirties dėl kalbos nėra, moku anglų ir vokiečių kalbas. Aplinkoje, kurioje tenka suktis, anglų kalbos visiškai pakanka. Taivano jaunimas irgi gerai kalba angliškai, jei gatvėje reikia ko paklausti, visada susišnekėsi.

Japonai uždaresni, taivaniečiai triukšmingesni, noriau bendrauja, bet savotiškai santūrūs, gatvėse niekas nesusipažįsta. Nei Japonijoje, nei čia vietinių draugių nesusiradau, bet palaikau ryšius su merginomis iš kitų šalių. Su jomis dirbdama susibičiuliavau.

– Kai baigsis darbo sutartis ir paliksi Taivaną, ko ilgėsiesi?

– Burbulinės arbatos. Tai pienu užplikytos atbatžolės, o puodelyje dar plaukioja tokie į želė panašūs burbuliukai. Nežinau, iš ko jie pagaminti, bet yra salstelėjusio skonio. Iš pradžių ta arbata visai nepatiko, bet kuo daugiau ragavau, tuo darėsi skanesnė.

– Kaip patekai į mados ir grožio industriją? Ir kaip tokia jauna gavai darbo sutartis?

– Dėl aukšto ūgio nuolat kas nors sakydavo, kad galėčiau būti manekenė. Kartą internete sumaniau pasižvalgyti į modelių agentūras, radau Panevėžyje Laimutės Jancevičienės vadovaujamą studiją „Grožio mozaika“. Su mama paskaitėme atsiliepimus ir nusprendžiau pabandyti. Tėveliai neprieštaravo. Tada mokiausi „Vyturio“ progimnazijoje.

Jau pirmame konkurse aplankė sėkmė. Į mane dėmesį atkreipė tarptautinė Europos centro modelių agentūra (ECMA), pasiūlė iš karto pasirašyti kontraktą darbui. Man tebuvo 13 metų. Tėveliai nesutiko to kontrakto pasirašyti, sakė, kad dar per anksti lipti ant podiumo.

Toliau lankiau modelių studiją, dalyvavau įvairiuose konkursuose Lietuvoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Man sekėsi, visur užimdavau prizines vietas. Po metų dalyvavau „Top Model International 2017“ konkurse ir laimėjau pagrindinį prizą bei kontraktą. Nusprendžiau jį pasirašyti, tą kartą ir tėveliai nebeprieštaravo. Taip tapau Europos centro modelių agentūros modeliu, prasidėjo mano kelionė po Aziją bei Ameriką.

Pagal pirmąją sutartį pernai dviem mėnesiams išvažiavau į Taivaną. Ten dirbant agentūra mane dešimčiai dienų fotografuotis išsiuntė į Ameriką, fotosesijos vyko Los Andžele ir Niujorke.

Pagal kitą kontraktą dviem mėnesiams keliavau į Japoniją.

Dabar štai vėl esu Taivane.

– O kas toliau? Minėjai, kad rugsėjį grįžti namo.

– Su tėveliais pasitarėme, kad dešimtą klasę būtina baigti ne per atstumą, o sėdint mokyklos suole. Juk metų gale bus egzaminai. Noriu išlaikyti gerą vidurkį.

Nežinau, ar ateityje dirbsiu modeliu, žiūrėsiu pagal situaciją, bet norėčiau. Man labai patinka tai, ką darau.

Turiu planų studijuoti teisę. Galbūt pavyks su studijomis suderinti ir modelio karjerą. Jei tik bus galimybių, ieškosiu būdų padirbėti kurioje nors užsienio šalyje.

Šaltinis: Gailutė Kudirkienė, “Panevėžio kraštas“, 2018 07 03